Sakoma, kad iš patirčių mes mokomės ir tai turėtų padėti lengviau įveikti ateinančius iššukius. Tai va, vakar, šiandien lengva pertraukėlė nuo streso. Galbūt tai ir streso pabaiga. Šiandien nebereikia laikyti Sizifo akmens virš galvos ir nukreipti dėmesio tik į tai kaip jį išlaikyti. Yra galimybė atsisukti atgal ir pažvelgti į streso epizodą. Galbūt kažką prisiminti iš to.

Vienas dalykas, kuris man buvo labai neįprastas ir turėjo ryškų akcentą, tai būnant nuolatinėje įtampoje ir stebint bei išrašinėjant mintis pamatai tarsi streso ribą. Baisiuose dalykuose pamatai savo ribotumą ir nusiramini. Mintys toliau nebesivysto ta kryptimi. Ateina palengvėjimas. Tada užgimsta kažkoks įveikos planas ir gauni pakeliančių hormonų dozę.

Kiti dalykai ką pastebėjau

Pasibaigus streso epizodui, kurį laiką dar vyrauja atkryčio galimybė ir nervinis jautrumas. Aš vis dar bijau pradėti džiaugtis, nes nenoriu kontrasto jei grįš stresas;

Po ilgos ir nuolatinės kortizolio dozės kuriam laikui sumažėja pasitikėjimas savimi. Pagavau save bijantį kažkam pikčiau atsakyti, šmaikščiai pajuokauti. Jaučiuosi labiau pažeidžiamas ir mažiau pilnavertiškas.

Akivaizdžiai pastebėjau kaip stresas pašalino kitas problemas, vykusias iki tol. Tiesa jos paskui vėl sugrįžo ir pasidarė aktualios. Tai sukėlė kiek nusivylimo, kad prie gero priprantama ir problemų bus visada. Bet galbūt tai dar viena gyvenimo riba suvokti.

Aiškiau įsitikinau, kad dera vertinti savo stresą ir neplakti savęs tokiais pasakymais: “nu va ir vėl bereikalo panikavai”. Tai kaip įsijungia savisaugos mechanizmai nuo mūsų valingai nepriklauso. Tokie posakiai dar labiau žlugdo ir ateity didina stresą, kad stresuoji. Nes atseit gi be reikalo. Ir ragindami save nesinervuoti, nesinervuoti neišmoksime. Priėjimas prie to visai kitoks.