Praeities šleifas. Įtaka dabarčiai ir rytojui.

Praeities šleifas. Įtaka dabarčiai ir rytojui.

views
31

Rytais neretai nubundu su niūria nuotaika ir jau gal geras dešimtmetis niekaip nepavykdavo jos išsišifruoti. Tačiau mano atkaklumas arba tiesiog kitos išeities nebuvimas ratais kvadratais sukdavo mane aplink šią temą. Neretai būdavo net sunku įsivardinti būseną/nuotaiką/emocijas, nes buvo kompleksinis darinys: baimė, bejėgiškumas, pažeidžiamumas, liūdesys. Kadangi tokie dalykai iš niekur neatsiranda, jie pasireiškia iš praeities. Tai praeitą savaitgali šokau į traukinį vežantį į vaikystę. Nulėkiau pabūti tose vietose kur buvau, kad susižadintų atmintis, kuri prabudusi gali pakelti į viršų tai kas praėję, bet rusena. Nežinau ar tai pagaliau privedė mane iki priežasties, bet šiandien ryte sugebėjau įsivardinti tą niūrią nuotaiką. Sugebėjau išskaidyti iš ko ji sudaryta. Ir sugebėjau susieti iš ko tai atsirado.

Dešimtmetį trukusi rytinė nuotaika

Ryte tegalėjau sau pasakyti, kad jaučiausi nemaloniai. Tačiau pavyko suprasti, kad nemalonų jausmą sukelia baimė, bejėgiškumas, pažeidžiamumas ir liūdesys. Pavyko susieti ko aš bijau.

Baimės sukelėjai

Grįžęs po kelionės parsivežiau daug minčių apie nesaugumą. Pagalvojau, kad neretai savo vaikystėje ir paauglystėje ir ankstyvoje brandoje gyvenau santykinai, o gal ir tikrai nesaugioje aplinkoje. Tuo metu tėvai nebuvo autoritetai, tad savo saugumu arba vidiniu saugumo jausmu rūpindavausi pats. Susidarydavo įspūdis, kad jie pasirūpindavo jog būtume pavalgę, apsirengę, nesirgtume, kad būtų geri pažymiai, būtume geri vaikai, o kuom jie domėdavosi po to… Žodžiu kontakto nebuvo, jo ir nesinorėdavo. O jei ir būdavo, tai kaip mano draugas sakė: santykis su tėvais būdavo toks, kad turi būti savarankiškas, o jei darydavai kažką ne taip kaip reikėjo gaudavai pi***dy. Kažkur toks ir būdavo tas santykis, tad jo labiau vengdavom, geriau kieme kur niekas neaiškina. Todėl viskas ir vykdavo kiemo erdvėje, į namus negrįždavo. Nes į namus grįždavo tik pas myžnius, tėvelių vaikus ir balvonus.

Sukelėjai

Kažkur kažką nušovė, kažką išvežė į mišką, kažką sulaužė, atsirado kažkoks vierchas, tave už kažką dabar gaudo, reiks nulėkt už tą ir tą pastovėti, reikia tą ir tą pagauti ir atp***inti, yra varkė, kažką priėmė į chebrą, kažkur buvo razborkės, kažką pasodino, o kažką ir užvertė. Šitas apsiožino, šitas patapo dūchu, draugelį sudaužė….. Kažkaip taip gyvendavom. Vieni ant ribos, o kiti jau ir už ribos. Niekada nebuvo aišku kada ateis tavo laikas pabūti už ribos. Kartais ją truputi peržengdavai, bet lankei mokyklą, turėjai tvarkingus tėvus, tai…… Tačiau vidinė būsena visada ant pasiruošimo ir su visom tom mintim, kurias aukščiau išvardinau. Nuolatinis neaiškumas ir įtampa.

Bejėgiškumas

Bejėgiškumas apimdavo suvokus, kad tu niekur iš tokio gyvenimo nepasišalinsi. Neturi nei savo pinigų rūbams, maistui. Neturi nei savo namų, kuriuose galėtum atskirai gyventi. Tėvai nebuvo autoritetai, tai jų pagalba ir užuovėja nepasikliausi. O ir matymo ribos buvo tokios, kad tai vyksta visuose miestuose ir tave bet kur tai aplankys: gatvėje, baruose, klubuose, svečiuose pas kažką tusovkėj. Net tie, kurie išvažiuodavo į užsienį, juos arba paimdavo prie chebros arba reikdavo susimokėti. Skųstis ne variantas, o ir šiaip aplinka to nepropaguodavo. Neduok dieve tėvai už tave parašydavo pareiškimą, tai būdavai nurašytas. Man taip nenutiko. Pavykdavo arba nuslėpt arba įtikint, kad pats susitvarkysiu. Pagalbos ir kitų variantų nebūdavo.

Pažeidžiamumas

Neturėjau nei vyresnio brolio, nei dėdės, kurio visi bijodavo, nei tetos, kuri kažką turėjo bendro su politika, nei sesės, kuri galėjo suderinti su vyresniais bernais, kad manęs neliestų, nei tėvų, kurie turėjo įtakos. Tekdavo viską spręsti vietoje. Tačiau galios proporcija būdavo dažniausiai ne mano pusėje. Daugiau mažiau reikdavo prasizonduoti prieš ką ir kaip gali atsišaudyti, nes to brolis, pusbrolis, teta, tėvai, dėdė, galiausiai net jo chebra, visi kažką turėdavo.

Liūdesys

O liūdna būdavo dėl viso to krūvoj sudėjus. Nes jei nuspręsdavai nuo visko pasiimti minutės pertraukėlę arba jau nebenorėdavai tame dalyvauti, aplinkybės tavęs niekur neišleisdavo. Ir po kiekvienos nakties atsimerkdavai ryte, žinodavai, kad laukia ta pati rutina, tos pačios aplinkybės, kurios tave sutiks mokykloj, važiuojant namo, būnant kitam rajone, gatvėj, kieme, svečiuose pas kažką, namuose. Net būdavo kalbų kaip atvažiuodavo dėdės ir tave išsivesdavo NET iš tavo namų! Liūdna, bet tekdavo gyventi su tokiu žinojimu.

Praeitis ir dabartis

Taip ėjo gyvenimas per tokį žinojimą, patirtis. Žmogus kaip medžio kamienas, kuriame miškininkai gali įžiūrėti kiek ir kokie buvo metai. Tad jei virš pusę gyvenimo gyvenai tokiose patirtyse, tai toks kamienas ir gavosi. Nors situacija jau pasikeitė, bet kai kurie jos nesugeba uždaryti. Girdžiu sakant, kad paliko praeityje, bet dažniausiai ką matau, tai tik tiesiog kitokios mutacijos ir pavidalai. Kadangi kažkokio lygio sąmoningumas ateina su branda arba išmokstamas, tai visus nesąmoningus iki tol praleistus metus tenka įsisąmoninti, kad būtų galimybė pažvelgti kitaip. Kitu atveju tave keičia aplinkybės, užsideda nauji sluoksniai, bet va kažkodėl į paviršių išlenda tokie reiškiniai, kai tu esi ne budrus, užsimiršęs. Ir vėl griebiesi senų įsitikinimų ir vis palaikai veikiantį mechanizmą, tik kituose laikuose, kitokiomis aplinkybėmis. O juk praeitis turi būti laisva! Su ja turi būti pasirašytas taikos sandoris, kad galėtume gyventi kokybišką dabartį ir ateinantį rytojų.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu