Šiandien visą dieną guliu hamake balkone 5 aukšte. Žiūriu į tą mėlyną dangų ir galvoju apie priėmimą. Penktadieni vidinė jausena buvo Karibai, šiandien vėl grįžau į savo gimtąjį vidinį Černobylį.

Nubudau ryte ir pirmą ką pajutau, tai būsena, kuri gimdo mintis “yra arba bus kažkas blogo”, “bus nemaloniai sunku”, “gresia pražūtis”. Kortizolis is back.

Taigi nutariau įsitaisyti balkone ir šįkart neieškoti išeičių, o eiti tiesiai į jausmą. Neprieštarauti jausmo idėjai, kad bus blogai.

7 valandos stebėjimų

Kokias 7 valandas ėjau į Černobylį. Prisiminiau knygą, kurią matote foto. Prisiminiau VU mokslininkės Urtės Neniškytės webinarą iš kurio įsiminė formulė: “LAIMĖ = REALYBĖ – LŪKESČIAI”. Prisiminiau vakar Labanoro girios žygyje gimusias mintis, kad mums kažkaip susiformuoja įsitikinimas koks turi būti gyvenimas ir mes tai paverčiam siekiamybe su lūkesčiais.

Neįgyvendinti lūkesčiai kuria įtampą.

Įtampa kuria grėsmę.

Neturėti lūkesčių – neįmanoma.

Nesidairyti į aplinkinius – neįmanoma.

Žvelgti į savo realybę – įmanoma.

Užbaigti nerimo ciklą einant į jį – dažniausiai įmanoma.

Vengti susidurti su savo realybe ir ją atidėti – baubas.

Susidurti su realybe, laikinai užbaigti nemalonių jausmų ciklą iki sekančio karto – laikina išeitis.

Laikinas laikinumo priėmimas – laikinas palengvėjimas.

PRIIMTI NEREIŠKIA PASIDUOTI.

PRIIMTI – TAM KARTUI UŽBAIGTI CIKLĄ!

Galima išsikelti iš Černobylio, bet Černobylį iškelti iš savęs… Todėl, kas geriausiai iki šiol man pavyko, tai priėmimas ir būsenos išgyvenimas, ėjimas į Černobylį.