Ruošinėjimasis baimei

Ruošinėjimasis baimei

views
5

Atėjimas į darželį tampa šiokiu tokiu iššukiu, nes ten dabar gyvena baimė. Tad tiek vaikui tiek tėčiui yra ką veikti. Vaikui tai paieškos kaip įveikti baimę. Tėčiui tai noras padėti šalinti kliūtis. Galėčiau palikti šį reikalą gyvenimui, bet tokios situacijos mane iškart grąžina į praeitį. Kai niekas nepadėjo, arba padėjo, bet tai buvo neveiksminga. Tad sukilusį baimės jausmą vėl praleidžiu per save. Aš jį perlipu, išbūnu, įveikiu, pernešu baimės jausmo keliamą diskomfortą kūnui. Tačiau su vaiku greičiausiai tai nesuveiks, nes man skauda galvą, degina krūtinę, silpna, kūne laksto skruzdėlės. Nemanau, kad ji prisileis tokius potyrius. Tokiose būsenose suprantu daugiau apie baimę.

Ruošinėjimasis baimei

Suprantu, kad mes ruošinėjamės baimei. Yra daug būdų. Norim, prašom, kad nebūtų. Įveikiam tai kurdami saugius baigties scenarijus. Vengiam bandydami prabūti ir viliamės, kad gal atsiras koks tarpas ir spėsim įšokti į laimės traukinį. Gal pasikeis baimės sukelėjo mąstymas. Gal jam kažkas atsitiks ir pavyks svarstykles persverti į savo pusę. Arba laukiam pykčio proveržio, kurio dėka nušluosime baimės sukelėją. Arba bandom prisitaikyti prie baimės, nuolaidžiaujam, pataikaujam, raminam, racionalizuojam, bandom pergudrauti.

Logiški patarimai neveikia

Mano techniniai patarimai, pamąstymai, kaip padėti įveikti baimę nesuveikia. Šiandien dar iki šiol nedirbau darbe ir sukau galvą kodėl. Buvau baimės jausme ir galvojau, stebėjau. Kai tik įsileidau baimę į save, pasidarė nebesvarbu. Pagalvojau, kad apatija nėra pats geriausias sprendimas. Bet kilo ir kita mintis, kad leidau baimei išsireikšti ir ji tapo neaktuali. Baimės šaltinis nedingo, bet baimė tapo neaktuali. Priėmiau baimės šaltinį į save ir tarsi leidau susijungti jam su mano bijančiuoju. Baimė save realizavo. Pačio proceso logiškai dar nesuprantu, bet man atėjo palengvėjimas.

Leisti apsispręsti

Dabar galvos sukimas kokius žodžius pasakyti vaikui, kad ji ryžtusi pasielgti taip pat. Na ir yra šioks toks netikrumas, nes negyvenu jos kūne, nežinau jos mąstymo schemų, nežinau kokį emocinį intensyvumą ji gali perlipti, išbūti, priimti. Todėl kažkokiu būdu reiks ją nunaviguoti, kad ji pati priimtų tokį sprendimą. O po kol kas bus ruošinėjimasis baimei, kuris – nemalonus, skaudus, sunkus.

Suaugusieji kažkaip taip panašiai įveikinėja baimes. Gal labiau racionalizuotai ir sofistikuotai, nes turi daugiau gyvenimiškos patirties. Ir vis dėl to yra ko pasimokyti tokiose situacijose. Yra ką suprasti.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts