Savikritika. Vidinis kritikas. Įveikos būdai.

Savikritika. Vidinis kritikas. Įveikos būdai.

views
36

Savikritika

Pastaruoju metu užfiksuoju savo Daylio mobilioje programėlėje savikritiką. Suprantu iš kur tai ateina, todėl leidžiu tam būti ir stebiu kaip veikia. Pažindinuosi ateičiai. Įsisąmoninu. Paskui visą tą įsisąmonintą dalyką nuleisiu į pasąmonę. Tiksliau jis savaime nusileis. Ir turėsiu pasąmonėje geriau išdirbta savikritikos suvokimą, kai sekantį kartą ji pas mane apsilankys. Taip sakant, turėsiu geresnę savikritikos išbūvimo intuiciją.

Apie savikritiką

Daug žodžio ir būsenos prasmės aiškinti nereikia, nes vidinį kritiką mes pažįstame gerai. Jis bara mus, žemina mūsų autoritetą. Bet žinoti ir įsisąmoninti vis tiek pravartu.

Iš kur atsiranda?

Manyčiau savikritika mus lydi visuomet. Tik tam tikrais laikotarpiais ar aplinkybėmis ji suintensyvėja. Komfortabiliais laikotarpiais savikritika galėtų skambėti taip: “nu Simulyte ir padarei čia nesąmonę, žioplelis”. Disorganizuotu laikotrapiu: “kas tau yra, ką tu nesugebi? Ką veikei visą gyvenimą?” Ir panašiai. Disorganizuotas laikotarpis = kai stipriai keičiasi aplinkybės ir reikalingas staigus persiorientavimas, pakinta gyvenimo kokybė.

Atpažinimas

Savikritika – emocijų kombinacija, kurias sukelia normatyvai ir standartai. Standartai, sakyčiau, niekada nebūna mūsų, juos mums suformuoja. Tik vieni standartai susiformuoja lėčiau, per dažnas praktikas ir patirtis. Kiti įbrukami. Įbrukti – pasikeitusiomis aplinkybėmis gali tapti problema, nes jie turėjo mažiau laiko asimiliacijai su bendra sistema. Jie gali kaltinti ir kritikuoti stipriausiai. Taigi savikritika = pyktis (nukreiptas į save) + gėda (nukreipta į save), kuriuos skatina negebėjimas atitikti normatyvų. Savikritika yra agresyvi būsena, paremta pykčio emocijomis: nusivylimas, susierzinimas, kandumas, sudirgimas, skeptiškumas……

Ko tikėtis?

Spaudžiant savikritikai lengvai pereinama į kitas būsenas. Pyktį. Neatlaikius savikritikos pykčio nukreipto į save, psichika gali pradėti projektuoti tai į įšorę. Graudulį. Spaudimui išvarginus gali apimti graudulys, nes susidaro apverktina būsena. Bejėgiškumas. Jei savikritika veikia intensyviai, kuriam laikui ji pralaužia įmuninę sistemą ir pastato į bejėgiškumo būseną. Nepilnavertiškumo. Nors savikritika nusitaiko į pažeidžiamiausią grupę, tačiau intensyvus jos poveikis slegia visą ekosistemą, emocinį foną. Todėl galime save prasčiau vertinti bendrai.

Kaip įtakoja gyvenimą?

Savikritikos epizodais galima tikėtis suprastėjusių socialinių įgūdžių. Tai skatina susidaręs įspūdis dėl kritikos, kad esate nepilnavertiškas, netinkamas. Gali atsirasti baimė bendrauti. Todėl verta tikėtis saviizoliacijos. Padidėja jautrumas kritikai iš išorės. Gali net išsivystyti numanomas kritikos tikėjimasis. To pasekoje gali suintensyvėti netolerancija, kadangi jūsų ribos stipriai aplamdytos ir netolerancija tarnaus kaip gynyba. Tokioje būsenoje stipriai susiaurėja pažiūros. Tampame orientuoti į vieną siaurą tikslą, kurį labiausiai spaudžia vidinis kritikas. Todėl net pašnekesių temos susiaurėja iki vienos, gal kelių sričių, susidaro įspūdis, kad nėra apie ką bendrauti. Ilgainiui pradeda megztis vidiniai kompleksai. Bendras emocinis fonas pavirsta į niūrų. Būdinga iš nerimo pereiti į savikritiką.

Ką daryti?

Standartiškai. Atpažinimas, įsivardinimas, sukelėjo įsivardinimas, žinios apie savikritikos sudėtį, poveikį, lūkesčio nusistatymas, nusiteikimas.

Kas dar man padeda? Kas galbūt labiau būdinga savikritikos išbuvimui? Tai stebėjimas, įvertinimas ir palyginimas. Pravartu suprasti, kad kiekvienai emocijai būdingas visą apimantis jausmas. Jis užgožia kitus ir taip iškraipo tikresnę situaciją. Tad suaštrėjus savikritikai, situacija su jumis gali būti ne tokia jau bloga arba stipriai perlenkta.

Visą apimantis jausmas

Stebėjimas

Stebėjimas kaip pasikeičia gyvenimas pasikeitus aplinkybėms, kad būtų galima įvertinti kuriame taške dabar esate jūs. Ar vis dėl to apsileidote? Ar tai nepriklauso nuo jūsų? Ar užmigote ant laurų? Tuomet vertėtų palyginti kaip buvo komfirtabiliuoju etapu ir disorganizuotu. Atsiradus palyginimui, aiškiau suveiksite kokį galima daryti pokyti ir turėsite atspirties tašką. Turėsite viltį, viziją, planą, kurie neleis jūsų sužlugdyti.

Ko siūlyčiau nedaryti?

Neprisidėti prie kaltinimų sau. Savikritika, kiek pamatysite, veikia automatiniu būdu, gaivališkai. O kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, jei normos įbruktos, tai jos kaip svetimkūniai, mažiausiai jūsų įsisavinti ir daugiausiai darantys žalos. Ką reiškia neprisidėti prie kaltinimų sau? Tai reiškia išklausyti juos, bet nebūtinai sutikti. Pvz. “aš visiškas netikėlis”. Nereiktų stengtis kritiko priversti persigalvoti ar perkalbėti jį manyti kitaip. Užtektų paklausti kodėl? Kas taip sako? Kur aš esu visiškas tikėlis? Ar tai kas nutiko yra mano galioje? Ar man tinka visiškas savęs nurašymas? Kiek tame pasakyme yra tikėlio? Prisiminti visą savikritikos veikimo specifiką. Kažkas panašaus, kas leisti teiginiui būti pagrįstu.

Nepamirškime

Nepamiškime, kad veikiame ne vien logika. Yra ir emocinės išveikos. Reikia išlieti savikritikos sukeliama pyktį? Pirmyn, skaitykite Simonology pykčio išveikos būdus. Graudu? Išsiverkit. Baisu? Šiuo metu dar neparašiau apie baimės įveikas, tačiau yra straipsnių apie baimes ir yra aprašytos nerimo įveikos. Paraleliai su loginėm įveikom rekomenduoju ir emocines įveikas.

Pasakysiu paprastai

Pasakysiu paprastai, kas nėra paprastai įgyvendinama. Norėjau sakyt leiskit būti. Bet apsigalvojau. Sakysiu, kad aš sau leidžiu būti, nes tai po kol kas geriausias man žinomas ir efektyviausias įveikos būdas, kuris turi mažiausiai šalutinio poveikio. O kad būtis nebūtų žlugdanti, prirašiau išbūvimo būdų. Nebūtina gi neiti į lauką kai nešviečia saulė. Galima tinkamai apsirengti. Taip ir nebūtina negyventi, kai ateina tam tikra sudėtinga emocija, galima gi apsivilkti tinkamus emocinius rūbus.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(1)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu