Ką tik pravažiavo mano 38 gimtadienio traukinys. Gimtadienio proga pasidovanojo, o gal tiesiog tai pasekmė ieškojimų ir bandymų suprasti. O gal taip sutapo su aplinkybėmis ir data, kad būtent dabar atsirado supratimas. Pasidovonajo supratimas, įžvalga, kuri vadinasi šeima. Bet nuo pradžių, kad geriau suprasti kaip tai atsirado.

38-ojo gimtadienio kelionė

Taip jau sutapo, kad bičiulis iš Kalnais ir miškais pasiūlė pasinaudoti galimybe ir tarpeliu per karantiną nulėkti į Zakopanę į kalnus. Tai savo 38-ojo gimtadienio saulę pasitikau Lenkijos aukščiausiame kalne Rysy 2499m.

Kelionė buvo varginanti, nes po darbų vakare sėdom į mašiną ir per nakti važiavom į Lenkiją. Su valanda miego ir daug vairavimo penktadieni 5 val. ryte startavom šturmuoti viršūnės. Kopėme sunkiai, nes Rysi (įkopiu jau antrą kartą tik kitu maršrutu) ir praeitą kartą nebuvo lengvas. Plius tik valanda miego, trečiadieni sunkios bokso treniruotės paliko mažai jėgų. Negaliu pasakyti, kad pavargau, nes kaip ir neturėjau jėgų. Tačiau branda matyt daro savo ir pavyko įsiklausyti į savo kūną, pasistatyti optimaliausią rėžimą ir po 6 valandų aš jau viršūnėj. Užkopiau pirmas, todėl turėjau galimybę vienas pasiklausyti šalto kalnų vėjo, pasislėpti viršūnėj už uolos ir suvalgyti lašinių, bei pasnausti saulėkaitoj. Turėjau progą kalnų tyloje apžvelgti teritoriją, kuri matėsi kokiu 40 km spinduliu. Argi taip švenčiasi gimtadieniai? Juk buvau vienas. Bet už kokių 40 min pasirodė Andrius, o paskui ir kiti.

Kelionė atgal ir šventiniai pietūs pas Freud’ą

Šturmavę viršūnę, dar 6 valandas leidomės link mašinos ir vėl nemiegoję važiavom namo dar 10 valandų. 2 paros su 5.5 val miego.

Dar prieš grįždamas susirašiau su savo bičiuliu Freud’u, pasakiau, kad grįžtu ir jis mums suruošė puikius gimtadienio pietus. Freud’as labai meistriškai kepa jautieną arba šonkaulius. Tąkart valgėm šonkaulius. Kol svečiavausi pas Freud’ą apkalbėjom tradiciškai savo psichologines temas. Vėliau prisijungė Freud’o šeima, žmona su dukra. Pavakarojom visi ir išvažiavau namo ilsėtis.

Ofisas

Sekmadieni ryte nutariau prieš pasiimant vaiką nulėkt į ofisą pažiūrėt darbų situacijos, parašyti savo dienoraštį. Susiorientuoti kokioje būsenoje esu. Man bedirbant su tortu posirodė mano ofiso bičiulis Titas.

Tai jauniausias mano bičiulis su kuriuo kalbu man įdomiomis temomis. Kad ir kaip keista, jis už mane beveik dvigubai jaunesnis, bet mūsų kalbos artimos. Titas pasitiko mane su torčiuku ir žvakutėm. Kol valgiau kalbėjomės apie santykius, šeimą. Jis vis pamini, kad džiaugiasi jog turi tokį draugą, juokais mane vadina mentoriumi. Aš jam papasakoju savo įžvalgų, jis savo bendravimu leidžia man suaugusiojo akimis pažvelgti į praeitį kai buvau jo amžiaus. Mūsų bendravimas man suteikia galimybę save suprasti iš kur aš toks, kodėl aš toks. Sugrąžina prisiminimus, jausmus, kuriuos aš analizuoju.

Kaip gimė ši įžvalga apie šeimą?

Galbūt taip sutapo, kad kalnuose labai išvargau ir atitraukiau dėmesį nuo kasdienybės, kas leido švariu fonu pamatyti ir išgirsti dalykus. O gal tiesiog sukrito aplinkybės ir man pavyko jose sudalyvauti. O gal kažkiek ir tas ir tas. Galvoje pradėjo suktis mintys apie šeimą, santykius, šeimą kaip vertybę. Ką šeima davė, ko nedavė. Kodėl susiformavo atitinkamas požiūris į santykį. Kodėl atsirado vienokios ar kitokios vertybės. Todėl pradėsiu nuo tradicinės šeimos.

Tradicinė šeima

Tradicinę šeimą mes suvokiame kaip tėtis, mama, vaikučiai, namai tradicijos, veiklos, tęstinumas, vertybių tąsa. Kad ir mano gimtadienio šventimas. Jis ne tradicinis. Juk tokios šventės tradiciškai paminimos su šeima: namai, tortas, žvakutės, dovanos, draugai. Bet va aš atsidūriau kalnuose, su vaizdingais peizažais, varginančia kelione, draugu, kelionės dalyviais, šaltyje, lietuje. Kodėl mano keliai kažkur plačiame pasaulyje, o ne tradicinėje artimoje aplinkoje, šeimoje? Tad su šiuo klausimu noriu pereiti į kitą pastraipą – disfunkcinė šeima.

Disfunkcinė šeima

Įdedu nuorodą, kas tai vadinama disfunkcine šeima. Disfunkcinė šeima – tai tokia šeima, kuri nefunkcionuoja funkciškai, patenkinančiai šeimos poreikius: vienybė, supratimas, švelnumas, artumas, tradicijos, panašios vertybės….. Galbūt todėl mano gimtadienio šventimas ne tradiciškas. Ir negalėčiau sakyti, kad jis žalingas, tiesiog prisitaikymas kitoks, kitokios vertybės. Ko augant nebuvo galima pajausti ir kas negalėjo susiformuoti funkcinėje šėimoje, tas rado kitus kelius kaip prisitaikyti ir gauti to ko reikia. Galbūt todėl atsiranda išsiskyrusios šeimos, šeimos su savitais modeliais. Ne tradicinės šeimos.

Pakankamai funkcinė šeima

Galvoju, kad funkcinė šeima – tai siekiamybė. Pakankamai funkcinė šeima – realybė ir galimybės. Nežinau statistikos, bet mano patirtimi pakankamai funkcinės šeimos yra retenybė. O galbūt tokį požiūrį lemia mano dideli lūkesčiai, standartai, nuoskaudos, todėl tai tik mano požiūris, ne statistika. Kodėl? Nes kiek stebiu šeimas, tai matau kaip nėra patenkinami poreikiai. Kai kurių poreikių patenkinti nėra galimybės. Kai kurių nėra prasmės. Kai kuriems poreikiams patenkinti nėra supratimo. Kai kuriems poreikiams patenkinti nėra tinkamos patirties ir žinojimo. Tad su neturėjimu patirties kaip kurti funkcinę šeimą pereisiu į kitą straipsnio dalį.

Kodėl kuriamos disfunkcinės šeimos/santykiai?

Sako toks tokį pritraukia. Ir vakar Freud’o sakinys labai “susivalgė”:

“Tu žinai tokį santykio modelį, tokia buvo tavo šeima. Tu gerai orientuojiesi tokiame santykyje ir tau yra patogu tokiame būti, nors jis ir disfunkcinis. Jis tau patogus vien dėl to, kad tu žinai kaip tokiame būti ir nereikia mokintis naujo.”

Mano bičiulis Freud’as

Tai buvo kalba ne apie mane, tai kalba iš konteksto apie kitą žmogų.

Šiandien kalbant su Titu išgirdau kitą mintį. Jis galvoja, kad kai susitinka du žmonės iš disfunkcinių šeimų, jie turi panašias patirtis ir nesistengdami per daug vienas kitą supranta. Taip mano manymu susikuria kažkokia erdvė, kurioje atliepiami tavo jausmai patirti disfunkcinėje šeimoje. Tu gali juos jausti būdamas su kitu žmogumi. O kas nutinka kai susitinka pakankamai funkcinis žmogus su disfunkciniu?

Šeima iš pakankamai funkcinio ir dusfunkcinio

Galbūt tai kažkiek mano gyvenimo atvejis. Aš nematau tų tradicinių šeimos vertybių. Man jos mažai reiškia. Kodėl? Nes jos man nesuteikė laimės. Galbūt aš jas nesąmoningai per gyvenimą sumenkinau, nes negalėjau patirti jų teikiamos prasmės. Galbūt dėl to aš gimtadienį švenčiu ne šeimoje, o kažkur nusibastęs ant pasaulio stogo ir man tai patinka.

O pakankamai funkcinis žmogus vertina tradicijas, vertybes, jis tikisi kurti ir puoselėti jas toliau. Bet disfunkcinis kažkur kalnuose. Ir ne iš pykčio, o tiesiog jis priėmęs kitokį tikėjimą. Tuomet vyksta nesusikalbėjimas. Tuomet atsiranda pateisinimas, kad moteris namų ugnis, o vyras medžiotojas ir taip reikia. Nors man visai malonu buvo sugrįžti į namus į šiltą dušą, lovą. Ir nesakau, kad jei savo gimtadinį nusprendi švęsti kitaip, tai jau yra disfunkcinė šeima. Imu bendrą savo gyvenimo tendenciją.

Tai ką daryt tokioje vietoje?

Nepaisant žmonių skirtingumo, čia prisideda dar vienas papildomas sudėtingas dalykas. Vienam apie kitą išmokti. Ką tai reiškia būti funkcinėje šeimoje ir ką reiškia būti disfunkcinėje šeimoje. Tai labai sudėtingas ir greičiausiai ne pats maloniausias mokymasis.

Du disfunkciniai

Galimas santykis ir tarp dviejų disfunkcinių. Tik jo trūkumas tas, kad jie nemoka kurti funkcijos, kas sutvirtina ryšį. Jie kaip ir gauna bendrystę, bendrą pojūti, supratingumą, bet neturėjimas kūrimo pagrindų jiems neleidžia sukurti ir išlaikyti.

Ką daryti?

Aš galvoju, kad galima remtis bendryste. Bendrystė turi pakankamai energijos kurtis pagarbai, supratingumui, norui išmokti apie kitą. Tuo pačiu ir kiekvienas poros narys turėtų mokytis apie save, kad galėtų suprasti savo disfunkcijas ir kriziniais momentais žinoti kokios yra, kaip veikia, kaip galima sukurti kompensacinius modelius. Turėtų mokytis ir supažindinti apie savo disfunkcijas kitą poros narį. Manau, kad tokį santykį galėtų išlaikyti jausena, kad mes vieno likimo žmonės, o tai stiprus ryšys.

Ar netradicinė šeima – disfunkcinė šeima?

Funkcinės šeimos prasmė yra patenkinti visų šeimos narių poreikius. Pakankamai patenkinti. Jeigu šeimos modelis yra tradicinis: tėtis ir mama kartu, tai nebūtinai bus patenkinti visos šeimos narių poreikiai. Gali būti, kad visa šeima tenkina vieno nario poreikius. Gali būti, kad šeima kartu, bet emociškai ne kartu. Gali būti, kad šeima kuria idilę, ją kopijuoja, bet nemato tikrųjų poreikių. Gali būti……

Netradicinė šeima, kai tėvai ne kartu, bet rūpinasi vaikais. Tokioje šeimoje galima patenkinti vienas kito poreikius: rūpestis, pagarba, atsižvelgimas, kompromisai, laiko derinimas, geranoriškumas, veikla? Žinoma stinga pavyzdžio vaikams, kad tėvai myli vienas kitą, bet yra pakankamai tvarus darinys: pagarba, geranoriškumas, bendras tikslas dėl vaikų.

Tai tiek apie 38 gimtadienio įžvalgas 🙂