Šiandiena valgydamas dienos pietus atkreipiau dėmesį į vieną savimi pasitikinti vyrą. Jis labai taikliai ir taktiškai juokavo, o gal flirtavo su padavėja. Buvo smagu klausytis. Patiko girdėti pasitikėjimą savimi.

Beklausydamas jo prisiminiau, kaip po metų, o gal dviejų nesimatymo susitikau su vienu pažįstamu. Jis pastebėjo, kad aš labai pasikeitęs. Paminėjo, kad tapau ramesnis. Pamenu tais laikais žmonės man sakydavo, jog aš esu arogantiškas, labai savimi pasitikintis, o aš atsakydavau, kad tiesiog žinau savo ribas ir galimybes.

Negaliu nesutikti su savo pažįstamo pastebėjimu, kad pasikeičiau ir tapau ramesnis. Veikiau sakyčiau tapau nuolankesnis.
Nuolankumą sąlygojo mano pasirinkta priėmimo terapija. Pradėjus taikyti šios terapijos metodus: leisti mintims tiesiog būti; nekoreguoti minčių; išbūti jausmus ir juos pažinti; nesiginti ir atsiverti į tave ateinančiam vidiniam ir išoriniam gyvenimui; priimti praeitį tokią kokia ji buvo, be jokių išvedžiojimų, konfrontuoti savo baimes….

Ši terapija tikrai “nuleidžia ant žemės”. Praktikuodamas supranti kiek tu esi savo gyvenimo šeimininkas, o kiek turi tiesiog eiti su aplinkybėmis. Supranti savo trapumą. Supranti kiek slepiesi po savo sukurtomis psichologinėmis gynybomis ir iliuzijomis. Supranti savo mirtingumą ir laikinumą. Pervertini iš naujo savo galimybių diapozoną.

Visa tai padarė mane nuolankesniu. Vizualizuoju, kad net pasikeitė mano akių šypsena. Anksčiau ji buvo aštri ir griežta. Griežtumas ir aštrumas išliko iki šiol, bet prisidėjo atjauta ir supratingumas. Žvilgsnis vis dar stiprus, bet matau jame daugiau svorio ir liūdesio. Atsirado tiesiog daugiau atjautos atviriau pažvelgus į vidinę realybę.