Smaragdiniai Tatrai. Dangaus, sniego ir uolienų karalystė.

Smaragdiniai Tatrai. Dangaus, sniego ir uolienų karalystė.

views
10

Šis straipsnis ir apie kelionę ir apie nuotaikas sugrįžus po jos.

Taigi vėl su “Kalnais ir miškais” išlėkėm pasibastyti po kalnų slėnius, perėjas, šlaitus…… Šįkart nesinorėjo techninio alpinizmo, norėjosi tiesiog bastytis po platybes. Norą įgyvendinti pavyko labai puikiai. Slėniais, šlaitais ir viršūnėmis nužygiavome apie 50 km.

Kodėl šįkart bastytis?

Kuris laikas, gal jau porą mėnesių, landžioju po savo praeitį, turiu ten neužbaigtų reikalų. Yra ir mano straipsnis apie tai “Ar galima nesidairyti po praeitį?”. Pribrendo laikas pertraukėlei. O bastymasis po kalnuotas platybes man asmeniškai labai padeda išlįsti iš savęs.

Pamenu pirmą kelionės rytą, apie septintą valandą, susimetę kuprines ant pečių ir susigužę nuo legvo šaltuko, devyniese patraukėme į Slavkovsky Štit viršūnę.

Kelionė prasideda siaurais akmenuotais takeliais, protarpiais įlendam į miškelius ir porai valandų praėjus, pasiekiame akmens, debesų ir sniego karalystę.

Kaip sakoma, nuo saves niekur nepabėgsi. Tai mintis iš miesto atsitempiau ir į kalnus. Tačiau čia aplinka kitokia, kitoks ir požiūris. Gaivus kalnų oras, saulė, lengvas vėjelis leidžia į savo vidinius atradimus pažiūrėti kiek ramiau. O kai atsiveria kalnų slėnių platybės, tai mintys tampa dar lyriškesnės.

Mintys

Besisukiojant ant vienos atbrailos toptelėjo mintis, kad po kelių mėnesių savo praeities narstymo ir “tvarkymo” tapau brandesnis. Dar vienas keistas kalnų potyris buvo, kai saulės sušildyti dabesys, tarsi turkiškoj pirty glostė veidą. Nesu dar tokio dalyko patyręs kalnuose. Tada širdis dar labiau suminkštėjo, pradėjau labiau atkreipti dėmesį į smaragdinius, samanom padengtus, Tatrų kalnų akmenis. Pasijutau, tiksliau, labai atitrūkau nuo kasdienybės. Eidamas pradėjau galvoti negi tikrai tapau brandesnis, ramesnis? Negi jau laikas tai brandžiai, protingai ramybei? Truputi nuliūdau, kad gali tekti atsisakyti viso to kasdienio maivymosi, paaugliškų juokelių. Dabar darbe sėdžiu šalia devyniolikinio vaikigalio ir kas keisčiausia, gerai sutariam. Susižeminau savo pavarą nuo 37 iki 19-kos ir baisiai linksmai mes su juo kvailiojam. Kartais net gėda, kai pagalvoju, ką kiti kolegos gali pagalvoti apie mūsų nusišnekėjimus.

Tai subrendau?

Su žiom mintim toliau kopiu į Slavkovsky ir nežinau ar tai mane džiugina ar ne. Priklaupiu į tuščią vandens butelį prisikrauti balto kalnų sniego, kad būtų ką gerti. Mano artimas kasdienybės ir kelionių draugas numeta kažkokį juokelį apie klupėjimą ir aš atsistojęs prisidedu tą butelį prie klyno, parodydamas jam nešvankų paauglišką ženklą. Vis dėl to dar nesubrendau……., nusiraminau. Kažkaip dar nevilioja rimto, ramaus, konjakėlį geriančio bezdaliaus amplua. Todėl džiaugdamasis savo akibrokštu įkopiu į Slavkovsky.

Sekančia diena

Sekančia diena geriu kavą iš kavos aparato ir darau nugaros pratimus prie bilietų kasos į Belianska jaskyna urvus. Iš kasos užgroja Louis Armstrong – What a wonderfuld world. Daina puikiai tinka saulėtam rytiniam orui, gaiviam kalnų vėjui ir šiltam kavos puodeliui. Greit prasukam pro urvus ir lekiam vėl į kalnų slėnius. Pakeliui turim tris kalnų trobas kur alus, česnakų sriuba, slovakiškas nacionalinis maistas. Greitai vėl įeinu į rėžimą, apmąstymus.

Apmąstymai

Keliu savo keliones į Facebook ir Instagram stories, kad sulaukti dėmesio ir su viena pana užsimezga pokalbis apie mane kaip apie žmogų. Kažkaip ji paminėjo, kad mano išorė labai klaidinanti ir dėl to aš jai sukeliu sumaištį. Na išorė sudaro tokio naglo, aštrų liežuvį turinčio ir galią demonstruojančio žmogaus įspūdį. Bet kažkas jos intuicijoj kužda, kad po visu tuo slepiasi daugiau. Aš toliau pėdinu akmenuotais kalnų takeliais nuo trobos iki trobos, lėbauju, valgau česnakų sriubą, išgeriu po bokalą alaus, su kolektyvų mėtom nešvankius juokelius (pusė buvo moterų). Ir susimęstau kodėl mano bendravime tiek daug sarkazmo, juokelių, maivymosi.

Kodėl?

Nesenai parašiau straipsnį “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”, tai pagalvojau, kad todėl. Atrašiau jai atgal, kad ta, kuri sugebės nežaisti žaidimų, būti atvira, pamatys mano tikrą vidų. O dabar, tiesiog vos tik palietus kokias asmeniškas temas, daugelis pradeda žaisti savo socialinį žaidimą: fainuolis, šaunuolis, respektabilus, protingas…. Tai ir aš įjungiu, liaudiškai tariant, durnių, kai norisi pabendrauti. Pasidarau, kad man smagu būtų. Galiu kaip chameleonas pabūti protingu, fainu, džuntelmenu. Tokiose vietose labai mėgstu provokacijas, patikrinti ar gerai pašnekovas atsako už savo socialinę kaukę.

Paskutinė kalnų trobelė

Taip bemąstant ir belėbaujant, pasiekiame paskutinę kalnų trobelę. Horizonte pasigirsta sraigtasparnis. Draugas sako, kad šiaip jie čia neskraido, matyt kažkam atsitiko bėda. Ir iš tikrųjų, tapome gelbėjimo operacijos liudininkai. Kažkas “užlūžo” vienoje iš slėnio snieguotų viršūnių, teko jį arba ją nukelti su sraigtasparniu.

Atsisėdome paskutinėje trobelėje išgerti po bokalą alaus ir teko greitai skubintis atgal slėniais į apačią, kad spėti i Lidl nusipirkti valgyti prieš naktį. Padarėm tokį mini greituminį kalnų nusileidimą, bėgimą. Prisimenu, kad visas darbas buvo tik žiūrėti ant kokio akmens statai koją ir kaip kengūros nušuoliavom 15 km į apačią, į automobilį. Pakeliui įsiminė palei kalnų kelią tekančios upės šniokštimas. Bebėgant jis tai priartėdavo, tai nutoldavo. Labai keistas buvo potyris bėgti kalnais, ir taip be streso, ramiai, beklausant upės šniokštimo.

Kelias namo

Kelias namo per Lenkiją jau nebe toks kankinančiai ilgas ir nuobodus, nes lenkai nusitiesė neblogus greitkelius. Dešimt valandų autobusiuke neprailgo, nes su draugu dižiąją kelio dalį sarkastinom, lazdavojomės, apšnekinėjom kitus ir juokėmės.

Namai namučiai

Ši kelionės dalis buvo neįprastai jautri. Kai išleki į kitus pasaulius (sniego, akmens ir debesų karalystę), atsijungi nuo savo gyvenamosios erdvės labai kontrastingai. Ir vos tik grįžus, grįžta ir reikalai! Tokiais momentais turiu galimybę pažvelgti iš šono į savo kasdienybę. O žvilgsnis iš šono nevisada džiugina. Ten, bastūno, lėbautojo gyvenimas. Čia “konstruktoriaus”, “išminuotojo”, “free daiverio į psichologijos raizgalynus” gyvenimas. Žinot, sukrėtė ir išsigandau ne juokais. Rimtų dalykų aš čia veikiu.

Na bet jau dabar šaltas dušas praėjo, kelionę užskaitau, tęsiu “išminavimo darbus”. Ir laukiu sekančios kelionės į Transilvanijos miškus pas grafą Drakulą, kurią man pažadėjo draugas, “Kalnais ir miškais” vedlys.

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu