Pastebėjau pas vaiką nesąmoningai atsirandantį suvokimą į žmones. Ir jei tas suvokimas pasipildo ir pasipildo, tai susiformuoja įsitikinimas: “pasaulis gera vieta , žmonės man geri ir aš noriu būti jiems gera . Kad ir kartais nutinka nemalonių dalykų, malonūs dažnesni, nei nemalonūs ir pasaulis vis dar gera vieta “. Man visada dėl to neramu , nes mane augino kitaip: grūdino , darė savarankišku, stipriu, kad nebūčiau išlepęs ir silpnas, kad nepražūčiau šiame atšiauriame pasaulyje Matau kaip skiriasi mano ir dukros pasaulis . Ir vis tikrinuosi ar nemokau vaiko gyvent per rožinius akinius . Nelengvas apsisprendimas, kai mano įsitikinime aplinkoj visur gyvena pavojus ir ne tokie geri žmonės Tad nusprendžiau sukurti saugią užuovėją ir po truputį pasipratinti apie pavojų Nes mąstau, kad geriau dėti degutą į medaus statinę, nei medų į deguto!