Tiems kas daug pyksta. Pyktis.

Tiems kas daug pyksta. Pyktis.

views
19

Turiu tokį draugelį, kažkada jis sakydavo, kad vieną dieną mes darbus ir taps snaiperiu. Atkeršys visiems, kurie “gėrė” jo nervus. 😀 Sėdėdavom su juo ofise ir juokaudavom kaip ir ką ant taikiklio jis imtų. Paskui juokaudavom, kad jis iš savo pykčio galėtų generuoti elektrą. Pykčio buvo tiek, kad galėtų aprūpinti pusę miesto. Tuo įsitikinau, kai jis vydavosi kokią auką mieste su savo juoda Škoda, kai ji užkišdavo jam 😀

Na pyktis ir man nėra svetimas. Kažkiek laiko atgal uždsidegdavau taip greit kaip užsidegdavo degtukas. Dabar gal labiau pasiunčiu ant trijų raidžių ir pasuku savo keliais. Planų tapti snaiperiu neturiu 😀 Tačiau pykčiui ačiū pasakyti galiu, nes jis mane labai ištraukdavo vaikystėje ir paauglystėje kovoje už būvį.

Kas padeda subalansuoti pyktį?

Buvimas protingu ir bandymas save įtikinti, pakeisti, jog pykti neverta ir kad nuo kalėdų pyksiu mažiau…. Pykčio kursuose, jei tokie būtų, to tikrai nemokytų. Pamenu, kažkokie protinguoliai pasiskaitę protingų knygų ir protingų straipsnių pradėjo man taikyti ir dėstyti, kad po pykčiu slepiasi baimė. Aš bijoti?!!! Tu gal durnas?!!! Nors protinguoliai ir buvo teisūs, bet mane tai dar labiau siutino. Tai va, nuo pykčio gelbėdavo cizos, alko, atsiribojimas nuo žmonių, vaikystėje muštynės, pabuvimas miške.

Flores sala, Azorai

Pamenu tais laikais irgi turėjau viziją apie salą, kur išvešiu visus “debilus”. Bet ilgainiui taip gyventi pasidarė sunku. Cizos, alko ir visi kiti analgetikai nebe labai padėdavo. Nuo pykčio/nervų pabyrėjo imuninė ir virškinimo sistemos. Reikėjo pokyčių. Bandžiau nuo kalėdų būti mažiau piktas, būti ramus kaip Buda, sveikiau valgyti. Tačiau tai nepašalino “ligos” sukėlėjo. Ai, tiesa, daug garo nuleisdavo keiksmažodžiai ir sarkazmas bei kabinėjimasis prie žmonių, patyčios.

Tolimesni bandymai

Bandžiau būti protingas, racionalus, logiškas paskaitęs “protingų” straipsnių. Tačiau pyktis su racionalumu nelabai draugauja.

Tada nusprendžiau būti kaip tie chill banglai, neapsikrauti gyvenimu. Pakeičiau aprangos stilių. Tai kažkiek davė postumio į pokytį gyvenime. Sukauptos žinios, įžvalgos, gyvenimo būdo pakeitimas pajudino antkapį, kuriuo buvo uždengtas pykčio ugnikalnis.

Agung ugnikalnis, Bali Indonezija 2017

Ką ten radau?

Ką radau? Daug “kapsčiau” nors ir girdėjau patarimų to nedaryti. Man niekas neaiškina kaip man daryti. Užsikabinau už to “man niekas neaiškina”. Iškapsčiau, kad į mano daržą gyvenime buvo daug kritikos. Nuo kritikos užgimė kažkiek savivertės sumenkimo. Gerai, kad mano galva suveikė, jog į tai atsakas bus pyktis. Nepasukau savęs nureikšminimo keliu. Kai tik savivertė krisdavo iki tam tikros ribos, pasikurdavo pykčio audra ir pakurstydavo mane būti geresniu už kitus. To pasekoje teisdavau aplinkinius, širsdavau ant tų, kurie nepateisina lūkesčių, “smaugdavau” kitus spausti maksimumą. Tapau perfekcionistu, momentais – despotu. Pykčio iš to susigeneravo dar daugiau. Visi turėjo elgtis “teisingai”. Iš to gimė, kad tapau nelabai mėgiamu, reikliu. Kasgi mėgsta perfekcionistus ir despotus. Plius pats izoliuodavau save nuo “netikėlių”. Gavosi nemenkas sniego gniūžtės efektas. Žinoma, buvo niuansų ir su baime, atstūmimu, įskaudinimu, kas taip pat generavo pyktį.

Taigi, kas padeda subalansuoti pyktį?

Kai atkapstai visą tą žinojimą, atsiranda medžiagos su kuo dirbti. Tada nesi tiesiog gimes būti nervuotas. Tai supratęs pradedi palaipsnišką nujautrinimą ir įsisąmoninimą. Suvoki kas yra pykčio šaltinis tavyje. Atsisijoji pykčio sukėlėjus ir stebi kurie lengvai pasileidžia, prie kurių teks padirbėti. Atsikapstai užgniaužtų pykčių, leidi jiems garuoti kaip toksinams. Kai kada mintyse “iškapoji” visus skriaudikus. Primuši ir išjuoki juos visus atgal. Rekomenduojamas žingsnis išsirankioti lūkesčius, kurie buvo tau primesti ir kuriuos buvai sau nesąmoningai susikūręs. Apsvarstai juos, pasveri kuriuos gali atmeti. Daugiau jie tau nebereikalingi. Su kitais, labiau įsišaknijusiais primestais lūkesčiais, tenka padirbėti intensyviau ir ilgiau.

Darai ir maloniąją pusę. Įsivertini savo gerasias savybes, pasiekimus, pasidžiaugi tuom, pagiri save. Įsivedi sąmoningą stebėjimą ne tik kritikos, saviplakos, bet ir gerų dalykų. Išmoksti konstruktyviai ir civilizuotai pasakyti NE, apsibrėžti savo ribas.

Supratingumas

Sako pyktį gerai nuima supratingumas. Teko suprasti, kad supratingumas nėra kažkoks įrankis. Jis užauga kartu su tavimi, kai “valaisi kambarius”. Supranti kas ir kaip “bevalant”. Tiesiog protingų programų instaliavimas, protingų ir skambių frazių vartojimas, skaitymas, buvimas “protingu”…. jis paskęsta tose, sakykime, blogose patirtyse. Už tai kartas nuo karto pašiepiu tuos “protinguolius” influencerius, kurie su skambiom frazėm eina į šviesesnį rytojų. Pažiūrėkit kur komunistai su lozungais nuėjo 😉

Taip pat vis dar mėgstu keiktis. Na nes keikimasis man kažkas tokio kaip inkštiro išspaudimas. Jei laiku išspaudi, tai taip sklandžiai viskas su paprastu bl**t praeina. Jei leidi supūliuoti, tai be ku**va, na**ui, bl**t neišsiversi.

Tai va, “neprikolinant”, man padėjo suvokimas iš kur kyla pyktis. O toliau tai – smegenų kineziterapija ir reabilitacija. Šis kursas gavosi kokie šeši metai, nes geri dalykai greitai nepasidaro, ane?

Su fraze “Gyvenk lyg tai būtų tavo paskutinė diena” toli nenueisi, taip? 😀 Balvonai bl**t 😀 Ir aš visai nepykstu 😀

Kaip vertinate šį straipsnį?

Norėdami įvertinti, spustelėkite žvaigždę!

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu