Šiandien bevažiuojant paspirtuku atėjo suvokimas, ką man reiškia prieš kelis metus pasakyti psichoterapeutės žodžiai: “tu neįsileidi žmonių”. Viliuosi, kad ir jai tai reiškė tą patį ir po metų kelių mes susikalbėjome.

Niekaip negalėjau suprasti, kodėl ji taip sako. Aš būdavau atviras. Jei žmogus domėdavosi mano vidumi, aš jam be didesnės baimės savarankiškai leisdavau klaidžioti mano asmenybės labirintais. Esu kada pasakęs tokius žodžius: “duosiu Jums tiek atvirumo, kiek sugebėsite pakelti“. Aš gudrus kaip vilkas. Ne veltui Simonology logotipas yra spalvotas vilkas ir Adidas simbolika. Miesto vilkas. O vilkai išmintingi gyvūnai.

Aš duodavau atvirumą ir žinodavau, kad kažkuriame taške jo bus per daug. Arba besidominčiajam pasidarys nepatogu, gėda, painu, skausminga, per sunku,… Žinodavau, kad mes žmonės visi patiriame kažką bendro panašaus, tik slepiame nuo išorės arba nuo savęs. Tad stebindavo ne kas vyksta manyje, o kaip aš nebijau tai atidengti. Supratau šį manevrą ir man nebūdavo sunku atvirauti.

Tačiau neįsileidimas į save turėjo kitą prasmę, nors norintiems pavaikščioti mano labirintais durys buvo atviros. Šiandien važiuodamas paspirtuku aš sau ištariau: “aš nesidalinu”. Kuo nesidalinu? – paklausiau savęs. Nesidalinu artumu. Nors besidomintieji taip arti manęs, jokie barjerai neskiria, bet aš jų neužlieju savo dvasia. Jie vaikšto po tuščius koridorius. Mato istoriją, bet nejaučia jos dvasios. Mato, supranta jausmą, į kurį neįdėta manęs.

Neįsileisdamas aš neįdedu savęs.