Sėdžiu darbe, man liūdna Rašau į savo bloknotą mintis kurios kyla. Apibūdinu jausmus, analizuoju kylančias asociacijas. Man liūdna, nes mano vaikui liūdna, skaudu, neramu.

Prisiminiau eilėraščius, dainas, kitų kalbas apie pasiaukojantį tėvų darbą auginant vaikus ir kokie vaikai turėtų jiems būti dėkingi.

Man tai atrodo ne visai sąžininga. Galvoju apie savo dukrą ir galvoju, kodėl jaučiu kaip ji jaučiasi. Būtų galima kurti odes, kokie tėvai super super ir dėl to jie gerai jaučia savo vaikus.

Mano atveju (galvoju ir daugelio kitų) aš jaučiu, nes dukros situacija man primena mano situacijas iš vaikystės. Kai aš jaučiausi kažkaip taip.

Ir jau kelintą kartą pagaunu save, kad aš pasinaudoju vaiko išgyvenimais, kad dar kartą išgyventi savuosius. Tai didelė dovana man iš penkiametės. Kitu atveju tikriausiai viduje nesusižadintų jau senai, po dideliu patirčių sluoksniu, miegantys vaikystės jausmai. Nebūtų jų kam pakelti.

O dėka dukros situacijos man sukyla mano neišspręstos situacijos. Aš gaunu progą paleisti jausmus, keisti įsitikinimo modelius, išjausti jausmus, susitvarkyti savo praeitį.

Todėl mane net kiek erzina tos odės. Pasirodo mes keičiamės naudomis Tik klausimas ar išnaudosime progą, ar atsuksime galimybei nugarą.