Vaikystės autoritetai ir jų įtaka mūsų požiūriui į save.

Vaikystės autoritetai ir jų įtaka mūsų požiūriui į save.

views
17

Dariau rytinį dienos susivokimą, įsisąmoninau kaip jaučiuosi, kodėl taip jaučiuosi, kokios mintys tai lemia, kokie įvykiai, ką sapnavau…..Darau tai beveik kasdien, kad susiderinti savo kūną, sąmonę ir pasąmonę. Tuomet diena būna sklandesnė, žinau kas vyksta ir kodėl, nesu tiesiog dienos svečias, kuris plaukia pasroviui nežinodamas kodėl tokia ar kitokia kryptimi. Tai man padeda sklandžiau dirbti, pravesti kontaktą su žmonėmis, santykius su artimaisiais. Ir tai bedarydamas užtikau vieną savo nesąmoningą įsisąmoninimą. Tuos dalykus vadinu programomis. Programą apie autoritetą ir jo įtaką mano požiūriui apie save.

Programa

Bandydamas suprasti kodėl šiandien taip jaučiuosi susidūriau su atsakymų. Ir man iškart kilo mintis kodėl aš taip galvoju? Kodėl būtent tokia galvojimo maniera. Ir supratau, kad susidūriau su programa apie autoritetą. Programos žinutė, įsitikinimas buvo tokia: “Tu esi geras, vertingas, pajėgus tiek, kiek atitinki mano pasaulėžiūrą”. Taigi papasakosiu ką mano atveju reiškia tokia programa. Iš kur ji atsirado. Kaip susiformavo. Ir, manau, galėsite prisitaikyti sau.

Ką reiškia tokia programa?

Ta programa reiškia, kad mūsų savivertė kažkuria dalimi priklauso nuo to, kaip mus vertina kiti. Bet nuo pradžių.

Kai augame, didžiąja dalimi mūsų savivertė priklauso nuo autoriteto, kuris mumis rūpinasi. Kuris rūpinasi mūsų priežiūra kol suaugsime. Laikui bėgant, mums bręstant kaip asmenybėms svarstyklės apie mūsų savivertę krypsta arba turėtų krypti į naują autoritetą, mus. Tačiau naujai programai pasireikšti neretai trukdo senos, netinkamai įdiegtos programos, kurios atrodo kanoninės ir nekintamos. Mūsų savivertė vis dar priklauso nuo seno autoriteto, nors mes pilnai fiziškai ir finansiškai ir emociškai nepriklausomi žmonės.

Kaip atsiranda tokia programa?

Pradėsiu iškart nuo pavyzdžio. Mažas vaikas įmasi atsakomybės imtis kažkokią veiklą. Jo autoritetui tai neatrodo tinkama. Autoritetas atkalbinėja arba tiesiog liepia to nedaryti. Žinoma, vaikai dažnai vis tiek nepaklūsta. Padaro ir dažniausiai iš pirmo karto nepavyksta. Tuomet į sceną įstoja autoritetas su pasisakymais, kad neklausei ir tau nepavyko. Kad reikia klausyti. Kad jis žino geriau. Kad dabar pridarė ne taip kaip reikia ir sukėlė autoritetui problemų. Autoritetas yra nepatenkintas.

Ką tai formuoja?

Tai formuoja nesąmoningą suvokimą. Neformuotų nesąmoningo, bet veikiausiai tai pasikartoja daug kartų ir susidaro sluoksnis, įsitikinimas: “Tu esi geras, vertingas, pajėgus tiek, kiek atitinki mano pasaulėžiūrą”. Nes jei neatitinki, tai darai klaidas. O jei darai klaidas, man sukeli rūpesčių. O jei sukeli man rūpesčių, liūdini ranką iš kurios valgai. Ir atsiranda tiesiog įsitikinimas, kad norint būti sau pakankamu, reikialingas ir autoriteto palaiminimas. Su amžiumi jis galbūt mažėja, o galbūt yra toks savaime suprantamas ir toks būdingas ir toks didelis, kad net neaprėpiamas ir nepastebimas kaip oras, kuriuo kvėpuojame.

Kodėl taip susiformuoja?

Kol esate nebrandus, autoriteto nepasirenkate, autoritetas jums duotas. Autoritetas neaišku kodėl, bet jis yra didesnis, protingesnis, stipresnis, nuo jo priklausote. Autoritetas labai labai dažnai būna teisesnis. Tad jūs neturite pasirinkimo, net nenutuokiate apie tokį, kad galima galvoti kitaip. Per daug priklausomybių, kad būtų vietos galvoti kitaip. Ir gaunate tai, ką duoda autoritetas. Jis pats nesąmoningai gali jums pratransliuoti žinute, kad: “Tu esi geras, vertingas, pajėgus tiek, kiek atitinki mano pasaulėžiūrą”. Veikiausiai sąmoningai jis net nesuformuluotų tokios žinutės. Nes tai tęstinis procesas, automatizuotas.

Kaip tai įtakoja suaugystėje?

Nors jau esate nepriklausoma asmenybė, bet programa gyvena jumyse, tik gal autoritetų atsirado daugiau ir jie subtilesni. Tai gali būti jūsų vadovas, kurio patvirtinimas leidžia pajausti pilnatvišką savivertę. Galbūt jūsų autoritetas evoliucionavo į visuomenę: “Pažiūrėk visi vaikai kaip vaikai, o tu vienas nenormalus. Elkis gražiai”. Galbūt tą dalį autoriteto perkėlėte į savo antrąją pusę. “Ar aš tau gražiai atrodau?” “Jis man nesako, kad esu graži, todėl jaučiuosi nelaiminga (nepilnavertiška)”. “Ji nepalaiko mano įdėjų, nesupranta manes, reikalauja kažko kito, todėl nesijaučiu įvertintas”. Ir daugelis kitų pavyzdžių.

Koks galėtų būti teigiamesnis ugdymas?

“Na taip, tau nepavyko to įgyvendinti dabar, bet tam esu čia aš, kad pagelbėti iki kol tu pats tai sugebėsi padaryti. Tas būdas nebuvo toks, kaip kad daryčiau aš ir tai sukėlė man rūpesčių, todėl aš nuliūdau, suirzau, supykau. Bet galiausiai užaugęs tu tai darysi savaip ir aš norėčiau, kad tu taip mokintumeisi nuo dabar, nepaisant kaip tai paveiks mane. Aš didelis, išmokau pakentėti, kad galėčiau tau leisti išmokti užaugti. Tokia ta globėjo misija, padėti užaugti savo pastangomis”.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(2)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu