Valia, tauri stipriųjų savybė

Valia, tauri stipriųjų savybė

views
47

Valia – kryptingas sąmoningas savo pasirinkimų, veiklos bei elgesio valdymas, siekiant įveikti kliūtis bei pasiekti laike ištęstų tikslų; subjektyvi vidinė paskata atlikti nepakankamai motyvuotus išorinius ir vidinius veiksmus siekiant apibrėžtų tikslų.

Vikipedija

Vedžiojau berods šunį ir nutariau, kad noriu parašyti apie valią. Apie tą didingą ir vertinamą žmogaus savybę. Nežinau ar aš pasidariau tinginys ar išsisukinėtojas, gal bailys, o gal praradau valią, bet jos taip nebeišaukštinu. Man kažkodėl kliautis valia reiškia arba būti trumparegiu arba bijoti išklysti iš savo takoskyros. Su šiuo pasisakymu laukiu, kad minia mane apmėtys supuvusiom daržovėm ir nušvilps. Šis tekstas gali būti sarkastiškas, nes kaip pats įtariu, tai pastarosiomis dienomis jaučiuosi užgautus tų, kurie mane vadina KITOKIU ir noriu tiems, kurie vadovaujasi bendra nuomone įkąsti atgal. Na tiesiog užstoti savo “KITOKS” identitetą.

Simonology buvęs valios žmogus

Pamenu savo valios laikus, kai su savo valia traiškydavau viską pakeliui kaip graikinius riešutus: žmones (būdavo, kad ir mane sutraiškydavo), pareigas, darbą, sportą, savo emocijas, kūno poreikius. Pradžioj, manau, pradėjau nuo emocijų. Tikslas buvo būti kietu, stipriu ir nenugalimu, tai savo valios pastangomis visas kitas emocijas grūdau atgal iš ten kur atėjo. Baxūrai neliudi, baxūrai nebijo, baxūrai nesinervuoja, baxūrai išlieka ramūs, baxūrai nesuskysta….. Su tuo kartu ėjo ir žmonės. Ko negalėjau palenkti į savo pusę, užsirašydavau į savo juoduosius sąrašus ir stiprinau save, kad kažkada palenkti. Vėliau sportas. Pagal planą turėjau išdaužyt visus ir būti tas apie kurį visi žino. Pamenu net bėgiodavau vasarą prie +30 su žiemine kepure ir dviem megztiniais. Penkios treniruotės per savaitę, trys skirtingi stiliai, kad visur būčiau nepaimamas. Paskui darbas – verslas. Turėjau būti tarp LT turtingiausių. Vienu metu net atidirbdavau 27 valandas su 2-3 valandom miego, paskui pamiegodavau keturias ir eidavau į kitą darbą. Ištraukiau virš metų.

Suskydau

Bet kažkur apie 31-uosius, kaip pasakytų valingi žmonės, palūžau, pritrūko valios. Nerimas buvo nuolatinis palydovas. Skrandis veikė irgi taip sau, nors maisto derinime ir sveikume turbūt buvau superatletas. Savaitėm nevirškindavo, kartais sugalvodavo pavirškint. O su tokiu skrandžiu, tai sporte penki kartai per savaite nevažiuosi. Ir su nerimu, bei zuikio miegu taip pat. Kažko nepadėjo ir vitaminai. Problema jaučiu buvo, kad mano kūnas per daug tyras, per daug skystas. Kodėl tyras ir skystas? Na nes negalėdavau normaliai gerti. Negalėdavau vakare po pora alelio, kad apsiramint. Negalėdavau kiekvieną savaitgali atsipalaiduot. Kažko prasidėdavo moralkės arba skrandis pavesdavo arba pagirios nesveikai sunkios. Kažkos skystas kūnas žodžiu. Žolė irgi nebuvo mano sąjungininkas, nes dukart parūkiau, tai vėmiau toliau nei mačiau. Kitų narkotikų bijojau, nes iš savęs buvau skystas ir jie mane galėjo užvaldyt. Cizų kūnas irgi pradėjo nepriimti, kažko nesirukydavo. Galiausiai po kelių šimtų kartų bandymų mesti mečiau po 23 metų stažo. Žodžiu pritrūko viskam valios, stiprumo.

Valios žmonės

Tačiau iki šiol stebiuosi kitais valios žmonėmis. Iš jų mano tėvas. Neturiu tiek pirštų ant rankų ir kojų kiek metų jis atidirbo kaip jautis. Žaviuosi kolegomis iš transporto srities, kurie vis dar dirba tame bardake, kai aš iš to jovalo pasitraukęs jau 10 metų, gal daugiau. Iš kur tiek valios? Gal pinigai motyvuoja? Turbūt aš per skystas tam, nes išėjau nors ir atlyginimai buvo kosminiai. Gal alkoholį gerai toleruoja? Nors mano tėvas išgerdavo džentelmeniškai tik per šventes. Gal atsakomybių baubas nežmoniškas? Nors aš jam parodžiau vidurinį pirštą ir dukart gyvenime surizikavau, kad pabandyt gyvent lengvesnį gyvenimą. Arba aš esu labai neatsakingas, paikas žmogus. Na bet taip nesąžininga, tuomet bent galėtų normaliai toleruot mano organizmas alkoholį. O tai dabar atėmė visas atsipalaidavimo priemones.

Kitoks požiūris

Kaip ir minėjau, nežinau ar tai mano išsisukinėjimas, nes palūžau. Nežinau ar tai melas sau ir savęs pateisinimas dėl silpnumo, bet pradėjau apie valią samprotaut kitaip. Žinoma aš neturėjau kito pasirinkimo kaip atsisukti į kitą, priešingą valiai pusę. Tai man iškilo klausimas. Ar valia užgniaužti savo emocijas? Ar valia pagaliau atsisukti į savo vidų ir pažiūrėti ko ten prisidarė per trisdešimt metų? Valia likti prie seno? Ar valia imtis naujo, visai nesuprantamo dalyko ir dar tokiame amžiuje? Valia elgtis kaip dauguma ir išlaikyti tas gaires? Ar valia dėliotis pagal save? Na, bet kaip minėjau neturėjau kito pasirinkimo. Tad pradėjau ieškoti kitų kelių.

Kiti keliai

Pradėjau paisyti emocijų ir kūno signalų. Dieve kaip baisu, kai reikia dirbti, o viduj kažkokia emocija bliauna, kita bijo, kita pyksta, kita jaučiasi nuvertinta. Ir tu negali susikoncentruoti normaliai darbui, turi “niančinti” tas “slabakes”. Na ką, teko darbą derint prie emocijų. Siaubas! Gyvenimas myli tik stiprius, o čia kažkokia tryda kai reikia daryti reikalus. Nebedarau to, kad įtrauki bulkas ir pakenti iki vakaro kol baigsis darbai. Nenuryji ir to kakučio, kai klientas ar koks svarbus tiekėjas paleidžia savo nepasitenkinimą ant manes. Tada jam tiesiog nubrėži ribas, pasakai, kad čia negalioja taisyklė “klientas visada teisus”, “kas turi šaibų, tas muzika užsako”. Pasakai, kad jei nori išsilieti, tai namie ant savo sutuoktinio arba pas psichologą.

Ir neberėki išpūtęs akis ant tiekėjų, kurie vėluoja. Nebedarai spaudimo ir nebandai išsireikalauti savo. Tiesiog turi keletą variantų iš kurių kažkas padaro reikalą.

Ir leidi sau dirbti kada jauti, kad dabar pavarysi geriausiai. Būna miegi puse dienos, būna dirbi nakti, būna vienu metu darai kelis darbus. Totalus chaosas, bet važiuojam kažkaip.

Kiti gyvenimo aspektai

Atsirado ir vaikas. Prisireikia paisyti ir jos emocinio ir bioritmo. Dar viena trydučių armija, kuri visiškai nesiderina su darbu. Kaip pažiūriu iš šono, kokių schemų prisigalvojau, kaip išmokau žongliruoti laiku, prioritetais. Kaip išmokau leisti vidiniams procesams groti kas kaip nori ir be prievartos išgauti visai padorų koncertą. Neblogą kaip Olialia pupyčių koncertai: gražu, linksmą, seksualu, nerūpestinga 😀

Sporte irgi pagaliau pradėjo dirbti galva. Nenukritau į dugną ir vis dar pavyksta išsilaikyti tarp neblogų atletų. Tiesa varžybose nebedalyvauju, kažkodėl mieliau renkuosi Nidą nei ringą. Čia veikiausiai dėl to, kad pasidariau skystas. Bet ieškau dabar motyvacijos, rakto, kad nereiktų naudotis tos prievartinės valios. Nes iš valios įlipu į ringą ir ten kaip koks vaikas išmestas žiemą į lauką plika subinyte. Valia leidžia tik įlipt, bet nesudirbt.

Valios samprata

Tai va, kažkur praradau teisingą valios sampratą. Vietoj valios pradėjau naudoti subtilumą. O gal pradėjau toleruoti DebesylosTinginio manifesto” įdėją. O gal mane paveikė išlepusi vakarų kultūra? Galbūt vieną dieną gyvenimas mane pamokys už mano nevalingumą? Gal kažkas ateis ir pasakys, kad va kas tau nutiko už tai kad leidai atleisti bulkas ir galvoti kitaip? Tiesa, pradėjau nebesukti galvos už kitų žmonių gyvenimus, nes jie ir patys tą sugeba. Ir nebeleidžiu kitiems žmonėms sukti galvos dėl mano gyvenimo, nes ir aš pats tai sugebu.

Tokie tie valios neturėjimo šalutiniai efektai: pasiteisinimai, ieškojimas lengvesnių būdų, išsisukinėjimas, neatsakingumas, nepareigingumas, suglebimas, asocialumas….. Siaubas!!

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(0)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(1)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu