Verksmas kaip emocinė iškrova

Verksmas kaip emocinė iškrova

views
18

Turbūt pirmą kartą rašau dėliodamas tekstą ir remdamasis kažkokiais šaltiniais. Veikiausiai todėl, kad tai man – nepažinu arba nepakankamai pažinu. Šiandien rašau apie būtinybę nusikrauti. Taip, nusikrauti sunkias emocijas. Yra daug būdų kaip tai daryti, bet man jau gal kokie metai sukasi mintis apie emocinę iškrovą per verksmą. Kažkaip nuojauta kužda, kad šitas primirštas būdas – labai efektyvus. Primirštas dėl socialinių normų. Bent jau pas vyrus tai tikrai. Apžvelgsiu naudojamus emocinės iškrovos būdus ir išdėstysiu įžvalgas kodėl verksmas nėra toks populiarus.

Kodėl reikia nusikrauti?

Taigi pirmiausiai kodėl reikia nusikrauti? Manyčiau todėl, kad emocija yra kaip instrumentas, ingredientas procesui. Pavyzdžiui. Susižavėjimas, kad užsimegztų santykis. Pyktis, kad apsisaugoti. Liūdesys, kad įprasminti. Baimė, kad nepražūti. Emocijos pastiprina reagavimą į tam tikrus procesus. Panašiai kaip glutamatas, kad pastiprinti skonį ir paskatinti intensyviau veikti.

Kai emocija atlieka savo funkciją, ji sukuria tam tikrą atmosferą, kuri turi pasišalinti, išsisklaidyti procesui pasibaigus. Pavyzdžiui jums prireikus apginti savo pozicijas pyktis atėjo kaip pastiprinimas priešintis. Apgynus savo pozicijas kūne liko adrenalinas, kortizolis, noradrenalinas, testosteronas. Buvo mobilizuotos tam tikros prischologinės programos šiam procesui. Visa tai turi išsiveikti, pasišalinti, programos deaktyvuotis ir kūnas bei psichika grįžti į neutralią būseną. Tai įvyksta per iškrovą.

Nusikrovimo būdai

Kad įvyktų emocinė iškrova – naudojami įvairūs iškrovos būdai. Tačiau ne visi jie yra socialiai leistini, priimtini, patrauklūs. Ne visada pagal situaciją parankūs. Pvz. kai iš pykčio norima rėkti. Bet gi nerėksi mieste atsistojęs. Emocijų, taip pavadinkime, padariniai užsilieka. Bet jie turi pasišalinti, kūnas ir protas turi pereiti į neutralią būseną. Todėl mes naudojame socialiai priimtinus, praktiškus būdus kaip: sportas, pasyvi agresija, terapijos, meninės išraiškos, stimuliatoriai (vaistai, narkotikai, alkoholis), įvairios veiklos. Ne retai prasprūsta ir socialiai nepriimtini iškrovos būdai. Dažnai mūsų sistema yra išmokus kaupti ir sukūrus tam tikras programas, kurios užlaiko. Prie to pačio nuo perkrovos mus saugo psichologinių gynybų mechanizmai apie kuriuos truputi esu rašęs. Bet emocinė iškrova yra būtina.

Verksmas

Vienas iš emocinės iškrovos būdų yra verksmas. Jis – gerai pažįstamas jaunesniame amžiuje ir tarp daugelio moterų. Šioms socialinėms grupėms šis emocinės iškrovos metodas yra visuomeniškai toleruotinas. Tačiau yra grupių kaip paaugę berniukai, vyrai, žmonės užimantys aukštas ir aukštesnes pareigas, kur “silpnumas” yra netoleruotinas. Todėl verksmas yra nepripažįstamas iškrovos būdas. Kodėl?

Kodėl?

Kodėl tai mes žinome. Galbūt reiktų kelti klausimą kodėl verksmas yra traktuojamas kaip silpnumo išraiška? Matau tame du, po kol kas du, aspektus. Veikiausiai yra ir daugiau. O aspektai yra tokie: tinkama terpė, kurioje susiformuoja emocinė iškrova per verksmą ir to kontroliavimas.

Terpė

Terpė – spec. aplinka kam nors egzistuoti, reikštis, vykti.

Kad susidarytų tinkama terpė išsiverkti, reikalinga tam tikra aplinka. Daugelis sakys, kad nesąmonė, bet yra žmonių, kurie tiesiog negali apsiverkti, nes “nesukrenta” aplinkybės. Kitiems tai yra įprastas, sąmoningai nesuvokiamas išmoktas reikalas. Verki ir viskas. Tiesiog sąlygos laisvai susidėlioja išsiverkti. Kodėl kitiems nesusidėlioja tinkamos aplinkybės, terpė? Verksmui reikalinga atsidavimo, pažeidžiamumo, bejėgiškumo, supratingumo, švelnumo, subtilumo, pasitikėjimo, užuojautos terpė. Nemažai žmonių tokios prabangos sau negali leisti. Daugeliu atveju irgi nesąmoningai. Įsitikinimai, socialinė aplinka tiesiog gena į priešingą pusę. Atsidavimas, pažeidžiamumas, bejėgiškumas… “neįmanomos” būsenos. Ir tokie žmonės tik didina įtvirtinimus ir ieško įvairių būdų kaip apeiti šias būsenas. Ir vėlgi pasikartosiu, dažnai nesąmoningai. Bet su tokiomis emocijomis nori nenori mes susiduriame kasdieniame gyvenime ir verksmas yra to pamatinė išraiška. Bet gaila, deja, nepatraukli.

Kontrolė

Bėdelė su verksmu yra tame, kad su pažeidžiamumu, bejėgiškumu, pasitikėjimu…… prarandame kontrolę, nes ją atiduodame kažkam. Nors ir ne ilgam, bet išsiskirti su kontrole – labai nesaugu. Vieniems tai normalus dalykas, nes patirtys leido susiformuoti įsitikinimams, kad ok, galiu sau leisti šiandien pabūti pažeidžiamu. Bet kitiems tai nesuvokiamas dalykas. Ir dar vienas aspektas, kad visame tame procese yra katalizatoriai, kurie yra nekontroliuojami ir mes stengiamės atitolinti save nuo jų.

Katalizatorius – medžiaga, kuri padidina cheminės reakcijos greitį, tačiau nėra sunaudojama reakcijoje. Katalizatorius sumažina reakcijos aktyvacijos energiją, todėl padedamos katalizatorių gali vykti ir tos cheminės reakcijos, kurios paprastai nevyksta. Katalizatorius pagreitina tiek tiesioginę, tiek ir atvirkštinę reakcijas, nepastumdamas pusiausvyros.

Kas tie katalizatoriai?

Sako, kad kažkam tetrūko to vienintelio lašo į taurę ir jis pratrūko, nebesusivaldė, palūžo, apsiverkė, pasiguodė, išsiliejo. Katalizatoriais tampa bet kokie kasdienybės fragmentai, kurie “suskystina”: melodija, dainos žodžiai, vaizdinys, kažkieno pasakyti žodžiai…. Todėl stengiamės išlaikyti distanciją, suvaldome save, kad neprieiti iki tos ribos kur atsidarys čakros.

Tai kame nepatrauklumas?

Nepatrauklumas ir yra tame, kad negalime sau to leisti. Negalime sau leisti patirti pasitikėjimo, bejėgiškumo, pažeidžiamumo. Ir vėl pasikartosiu. Tai dažnai vyksta nesąmoningai, nes nežinome, kurias virvutes laikome įtemptas ir kaip jas galėtume paleisti. O šios būsenos kaip tik ir yra tam tikro emocinio krūvio iškrovos mechnizmai, kurie ištransliuojami per verksmą. Nesakau, kad nėra kitų būdų. Upė visada randa kaip prasigriaužti savo vagą, bet verksmas čia galėtų būti krioklys. Verksmas – greitas, efektyvus, bet “nepatrauklus” būdas.

Tiesa, verksmas problemų nesprendžia, bet jis atlaisvina rezervuarus naujoms emocijoms priimti. O kaip žinia, emocijos talkina procesams vykti.

Ir kas toliau?

Toliau, manau, ieškosiu būdų savyje kaip “legaliai” apsiverkti. Kaip ir kada galiu sau leisti būti pažeidžiamu, bejėgišku. Kuriose vietose galiu pasitikėti. Žodžiu mokinsiuosi to, ko nemoku. Ieškosiu vietų koriose galiu nusiimti kontrolę. Bandysiu grįžti prie pirminių būdų, bet jau kaip suaugęs žmogus ir tam tikros socialinės grupės atstovas. Reikės susikurti, o gal atnaujinti mechanizmus, leidžiančius įeiti į terpę, kurioje gali pasireikšti verksmas kaip emocinė iškrova.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(1)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(0)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu