Ar tai dėsnis? Žmonės, kurių siekiame mes mūsų nenori, o tie kurie siekia mūsų, mums neįdomūs.

Ar tai dėsnis? Žmonės, kurių siekiame mes mūsų nenori, o tie kurie siekia mūsų, mums neįdomūs.

views
66

Vakar parašiau straipsnį “Kodėl galimai su amžiumi sunkiau susirasti antrą pusę?” ir sulaukiau įdomių nuomonių. Iš jų išsirinkau dvi, nes apie jas tikrai galima pakalbėti. Jos netgi tapusios kaip dėsniai. Taigi, nuomonės. “Žmonės, kurių siekiame mes mūsų nenori, o tie kurie siekia mūsų, mums neįdomūs”. Tai galima abiems lytims pritaikyti. Ir “žmonės, kurie mums rodo dėmesį, prielankumą, mūsų nedomina. Jei nerodytų dėmesio taptų įdomesni”. Ir tikrai, šios nuomonės drąsiai galėtų tapti dėsniais, jei ne…….

Žmonės, kurių siekiame mes mūsų nenori, o tie kurie siekia mūsų, mums neįdomūs

Beveik galėčiau patikėti, kad tai tikrai dėsnis. Yra panų, kurios man patiko, aš išreiškiau šią nuomonę atvirai, tačiau buvau atidėtas į šalį. Yra panų, kurioms aš patikau, bet nepatiko man. Tai kaip ir dėsnis, ane? Tačiau aš įžvelgiu čia šiokių tokių niuansų. Pirmas iš jų būtų suabsoliutinimas. Mes kaip rūšis turim bendrą bruožą, suabsoliutinimą. Pastebėkite save, jei kas nepasiseka gyvenime, mes apibendrintai sakome, jog mums gyvenime nesiseka. Mes išgyvename šį momentą kaip nuolatinį. Ir tuo pačiu subendriname su praeitimi, nes šis momentas šiuo metu dominuoja, o kiti primiršti. Neretas bijo pasisakyti, kad jam sekasi, bijo laime nubaidyt ir prisišnekėt. Antras iš jų būtų “nepatogi situacija”. Kai pakankamai aiškiai parodoma simpatija, atsiranda šiokia tokia gėda, kuri gali vieną arba kitą iš besipažindinančių susigėdinti ir paskatinti įkišti galvą į smėlį. Trečia – atsakomybė. Jei kažkas parodė dėmesį ir tu jį nuoširdžiai priimsi, tau teks prisiimti kažkiek atsakomybės už kito žmogaus jausmus. Todėl būna išsigąstama įsipareigojimų, nes priimt teks viską, kartu ir nemalonius dalykus.

Kiti niuansai

Būna ir socialinių, labai kvailų niuansų. Neretai išlenda niuansas kaip vertė. Kai kam galvoje susišvietę (nesąmoningai), kad reikia palaikyti vertę ir neparodyti susižavėjimo taip greit. Dėl įvairių priežasčių. Kad nepasirodyt menkesniam, kad greitai nepabėgtų ir labiau vertintų. Kartais būna šiaip automatizuotas iš inercijos sutrikimas atmetinėti. Būna ir sutrikimas, kai žmogų labai vertina, o jis bijo įsileisti į savo vidų, nes viduje nesijaučia taip kaip pozicionuoja išorėje. Neretas prakalbėtų ir apie medžiojimo instinktą. Neatmesčiau galimybės, kad kažkuria dalimi veikia ir šitas aspektas. Bet jis, manyčiau, labiau veikia kaip savivertės aspektas, kuris tvirtina sau nesąmoningai užduotą klausimą “ar aš pakankamai vertingas/-a” Gali būti ir tiesiog, kad žmonės mums neįdomūs. Jie neatitinka išvaizdos kriterijų, tarpusavio sąveikos ritmų, pažiūrų. Galbūt primena kažką ir dėl to tampa atstūmiantys. Neretai įgaunama ir automatizuota persiokiojimo patirtis. Būna, kad vienas kitam rodome intensyvų dėmesį, tačiau vienam iš santykiautojų tas žmogus neimponuoja. O visiems yra nemalonu pasakyti šiuo atveju ne. Todėl jei tai pasikartoja keletą kartų, gali susidaryti automatizuota atmetimo reakcija rodantiems dėmesį. Jaučiu, kad rasčiau ir daugiau niuansų, bet pereinam prie kito.

Žmonės, kurie mums rodo dėmesį, prielankumą, mūsų nedomina. Jei nerodytų dėmesio taptų įdomesni

Ir taip ir ne. Būna, kad parodo simpatija dėmesį ir prisisisiojame į kelnes iš laimės. Būna, kad parodo dėmesį ir įsijungia atmetimo programa apie kurią kalbėjau. Bet kodėl tie, kurie su mumis atsainūs, galimai traukia mūsų dėmesį? Vaikystė. Mama, tėtis yra visas pasaulis ir mes kovojame dėl jų dėmesio. Jei dėmesio negauname, tai arba grėsmė išlikimui, pasmerkimas prastesnėm gyvenimo sąlygom arba nesąmoningas mąstymas, kad su mumis kažkas negerai. Reikia tai būtinai ištaisyti. Taip ir santykyje. Galbūt mūsų tikslas nėra žmogus. Galbūt tikslas yra jo dėmesys, kuris patvirtina mūsų vertingumą. Ir gavę jo, mes gauname ko norime. Tokiu atveju “ačiū, viso gero, buvo malonu”. O jei negauname, tai ir pasiliekame sau nepilnaverčiais. Suabsoliutiname į tai, kad ko norime to negauname, o ką gauname tas mums neįdomu. Ir lieka nuoskauda.

Rašyčiau toliau, bet čia baigsiu. A4 formatas – tinkama teksto apimtis.

Kokius jausmus sukėlė šis straipsnis?
  • 😍(2)
  • 🤮(0)
  • 💣(0)
  • 🌶️(0)
  • 😥(0)
  • 😀(1)
  • 😠(0)

Parašykite komentarą

Related Posts

Close Menu